Tirkšlių Juozo Vitkaus–Kazimieraičio pagrindinė mokykla

Švietimo pagalba


 

PATYČIOS VIRTUALIOJE ERDVĖJE – KAIP JAS STABDYTI? REKOMENDACIJOS TĖVAMS.

Patyčios yra mus skaudinanti ir žeminanti patirtis, o jų pasekmės yra labai įvairios. Žmonės patiriantys dažnas patyčias gali išgyventi nesaugumo ir bejėgiškumo jausmą, dažnai jaučiasi vieniši, nes pradeda vengti socialinių kontaktų (iš jų rato dingsta tam tikri draugai, vaikai nebenori eiti į mokyklą, vengia draugų susibūrimų).

Jeigu patyčias patiria vaikas  – tai pirmiausia skatinčiau vaiką viską papasakoti savo tėvams (ar kitam suaugusiam asmeniui, kuriuo vaikas pasitiki). Elektroninėje erdvėje patyčių reiškinys yra labai pavojingas, nes jis yra nevaldomas. Pirmiausia mes tėvai nežinome, kad jos vyksta, nes viskas vyksta uždaroje erdvėje, tam tikroje grupėje žmonių, ir mūsų vaikai gali labai stipriai nukentėti, dėl to kad šalia nėra nė vieno suaugusio asmens, kuris galėtų tai sustabdyti. Be suaugusiųjų įsikišimo (tėvų, mokytojų, specialistų) vargu ar tos patyčios liausis.

Jeigu iš jūsų vaiko tyčiojasi elektroninėje erdvėje:

  • Mokykite vaiką tuojau pat pasisakyti jums, jei dėl kokio nors nutikimo internete pasijustų nepatogiai. Atvirai skatinkite atvirumą ir kalbėjimąsi.
  • Naudokite privatumo nustatymus. Jie nėra visagaliai, bet padeda. Sužinokite, kaip veikia jūsų vaiko naudojamo socialinio tinklo privatumo nustatymai, ir išmokykite jį, kaip pasirinkti, kuri informacija skelbiama viešai, o kuri – privačiai. Tegul vaiko naudojamos ,,Instagram‘‘ ir ,,Facebook‘‘ paskyros būna privačios ir apsaugotos, kad tik vaiko patvirtinti žmonės galėtų matyti jo nuotraukas ir įrašus. Nuolat tikrinkite vaikų privatumo nustatymus.
  • Paaugusius vaikus išmokykite užblokuoti nepageidaujamą asmenį arba apie jį pranešti.
  • Jei latentinio amžiaus (6 – 11 metų) vaikas yra susikūręs paskyras socialiniuose tinkluose, jos visada turi būti pasiekiamos tėvams, kad šie galėtų žvilgtelėti, ką vaikas ten rašo ir komentuoja. Tėvai turi žinoti visus vaiko slaptažodžius ir sekti jo veiklą socialiniuose tinkluose, kad niekas neliktų nepastebėta.
  • Prieš vaikui pradedant naudotis socialiniais tinklais, pasikalbėkite ir nustatykite priimtinas taisykles. Kai kurie tėvai reikalauja, kad jiems nedavus sutikimo vaikai nieko neskelbtų internete, kiti – kad vaikai jungtųsi prie savo paskyrų tik iš tėvų telefono.
  • Pasikalbėkite su vaiku apie saugumą internete. Latentinio amžiaus vaikas socialiniuose tinkluose neturėtų atskleisti nepažįstamiems žmonėms savo viso vardo , namų ar elektroninio pašto adreso, mokyklos pavadinimo.
  • Vaikai turėtų leisti pasiekti savo paskyras socialiniuose tinkluose tik realiame gyvenime pažįstamiems žmonėms.
  • Mokykite vaiką pagalvoti prieš ką nors rašant ar skelbiant – ar tai būtų jų pačių įrašas, ar komentaras prie kito žmogaus įrašo. Raginkite vaiką visada pagalvoti, ar jis pasakytų tai žmogui į akis. Jeigu atsakymas neigiamas, tada nereikia to sakyti ir virtualiame pasaulyje.
  • Skatinkite vaiką papasakoti jums apie geras ir blogas patirtis socialiniuose tinkluose. Paraginkite kreiptis į jus, jeigu perskaitys ar pamatys ką nors liūdinančio.
  • Perkelkite ,,pavojingo nepažįstamojo‘‘ idėją į interneto pasaulį, pasikalbėkite apie viliojimą (pagal vaiko amžių). Paaiškinkite, kad socialiniuose tinkluose žmonės ne visada yra tuo, kuo apsimeta esą. Ar jie pažįsta tą žmogų realiame pasaulyje? Paaiškinkite vaikui, kad, jei dėl ko nors pasijus nepatogiai ar nežinos, kaip elgtis,  visada gali kreiptis į jus. Tėvai turi užtikrinti, kad latentinio amžiaus vaikai kiek įmanoma daugiau naudotųsi išmaniaisiais įrenginiais bendrose erdvėse – svetainėje, virtuvėje, o ne savo kambaryje.
  • Kontroliuokite tai, ką vaikas mato. Nustatykite kompiuterio ar belaidžio ryšio apribojimus, kad vaikai negalėtų matyti netinkamo turinio.

Jeigu jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų:

Kadangi kompiuterio (ar telefono) ekranas suteikia anonimiškumo ir saugumo, vaikai (ir daugelis suaugusiųjų) mano, jog internete gali sakyti ką panorėję, net ir skaudinančius dalykus, ir nesusilaukti jokių padarinių. Todėl nuo mažens turime mokyti vaikus stabtelti ir pagalvoti prieš skelbiant įrašą. Ar tai, ką jie ruošiasi parašyti, būtų patogu pasakyti draugui viešoje vietoje? Ar jiems patiktų, jei tėvai ar mokytojas perskaitytų komentarą, kurį jie ruošiasi rašyti?

Galima kviesti savo vaikus būnant internete nuolat įsivaizduoti, kad mama arba tėtis stovi už nugaros ir skaito tai, ką jie rašo. Jeigu jie rašo tai, ko neturėtų matyti tėvai, vadinasi, to negalima sakyti internete. Galima aptarti tai, kuo juokingi, liūdintys ir skaudinantys įrašai bei komentarai.

  • Susilaikykite nuo kategoriškos nuomonės, kol nesužinojote kas iš tiesų įvyko. Labai svarbu tokiose situacijose tinkamai valdyti savo kylančius pykčio, nerimo, gėdos jausmus.
  • Ramiai pasikalbėkite su vaiku ir sužinokite faktus. Tegul jis papasakoja, kas nutiko. Kiek žmonių buvo įsitraukę? Kiek laiko tai vyksta? Labai svarbu tokioje situacijoje išbūti su vaiku, padaryti pauzę, pasėdėti šalia. Kartais tai reikalinga tam, kad vaikas atrastų drąsos ir motyvacijos pasakyti tam, kas jam svarbu.
  • Išklausykite vaiko nuomonės, kodėl jis parašė ar pasidalijo šiais dalykais. Ar tam, kad atrodytų smagus ir ,,kietas‘‘ ir sulauktų daugiau ,,patiktukų‘‘ internete? O gal turėjo nesutarimų su tuo asmeniu realiame gyvenime? Gal taip bandė už kažką atkeršyti?
  • Neatimkite išmaniojo įrenginio – vaikas turi mokytis saugiai ir tinkamai naudotis socialine žiniasklaida bei internetu, tad draudimas nieko neišspręs, be to, tai gali pasikartoti ateityje.
  • Elektroninės patyčios rodo, kad vaikas nėra pakankamai emociškai atsakingas naudotis internetu ar socialiniais tinklais. Apribokite prieigą prie šių įrenginių arba sutrumpinkite laiką, kurį vaikas gali praleisti internete. Viską, ką jis skelbia, turėsite patvirtinti. Paaiškinkite, kad vaikas, įrodęs, jog gali elgtis tinkamai, atgaus savo privilegijas.
  • Pakalbėkite apie tai, kaip galėjo jaustis žmogus, kuriam buvo skirti tie komentarai ar paveikslėliai. Pamėginkite padėti vaikui suvokti, kokie galingi gali būti žodžiai.

Žvelgiant iš tėvų pozicijos pirmiausia labai svarbu pagalvoti, ar aš pats savo artimiausioje aplinkoje nevartoju žodžių ar neatlieku veiksmų žeminančių ir skaudinančių kitus, ypač vaikui girdint. Jeigu suaugęs kalbės su vaiku, kad negalima tyčiotis iš kitų, bet savo pavyzdžiu rodys priešingai, vaikas perims tai kaip elgsis jų tėvai. Todėl šitoje vietoje labai svarbu, kad tėvų draudimai ir jų pačių atliekami veiksmai – sutaptų.

Kitas labai svarbus dalykas, kalbant apie patyčias elektroninėje erdvėje  – savikontrolė. Kiek aš gebu valdyti manyje kylančias mintis, emocijas ir elgesį (impulsą veikti)? Dažniausiai kitus mums norisi įskaudinti, pažeminti ar kitaip sumenkinti, kai mes nesugebame suvaldyti mumyse kilusio pykčio, pagiežos, beviltiškumo, pavydo  jausmų. Kalbant apie vaikus, jiems dar sunkiau save kontroliuoti susidūrus su nemaloniomis situacijomis. Todėl labai svarbu yra stiprinti ne tik suaugusių, bet ir vaikų bei paauglių psichologinį atsparumą, kad jie būtų pasiruošę ir gebėtų išgyventi nemalonias situacijas ar patyčias ir netaptų patys skriaudėjų ar stebėtojų vaidmenyse. Atsparumo nereiktų suprasti kaip ne pažeidžiamumo, ne tobulumo ar neturėjimo sunkumų. Tai yra įgūdis kurį turime išsiugdyti savyje ir ugdyti vaikuose, kad jie galėtume eiti per gyvenimą su viskuo, ką  mes turime – sunkumais, nuopuoliais ir džiaugsmais – su viltimi ir optimizmu.

Informaciją paruošė psichologė Skaistė Rimkienė



Socialinė pedagogė VAIDA TENIENĖ:

• įvertina vaikų socialines problemas ir poreikius;
• planuoja ir dalyvauja socialinės pagalbos teikimo vaikui procese;
• informuoja mokyklos administraciją, tėvus, klasės vadovus apie problemines situacijas;
• nepažeisdama konfidencialumo, dirba su vaiku, tėvais (globėjais), mokytojais ir kt. mokyklos darbuotojais;
• padeda tėvams ugdyti vaiką, suprasti jo socialinius ir psichologinius poreikius;
• primena vaikų ir tėvų pareigas ir teises, informuoja apie jų teisę gauti socialinę ir pedagoginę pagalbą;
• atstovauja ir gina vaikų teises švietimo įstaigoje, teisėsaugos ir kt. institucijose;
• lanko vaikus namuose, inicijuoja, organizuoja socialinių projektų kūrimą ir jų įgyvendinimą, palaiko ryšius su įvairiomis valstybės įstaigomis, teikiančiomis socialinę, psichologinę ir teisinę pagalbą;


Logopedė, spec. pedagogė JURGA VAIŠVILIENĖ:

• nustato vaikų, turinčių kalbos ir komunikacijos sutrikimų išvadas-diagnozes, teikia specialią logopedinę pagalbą ne pamokų metu (logopedines pratybas) kalbos trūkumams šalinti;
• Dalyvauja mokyklos specialiųjų poreikių vaikų ugdymo komisijos veikloje, teikia pagalbą ir informaciją apie vaikų ugdymo pasiekimus klasių mokytojams, tėvams;
• Veda grupines ir individualias logopedines pratybas moksleiviams, atsiskaito apie ugdymo pasiekimus spec.poreikių komisijos ir Mokytojų tarybos posėdžiuose;
• teikia pagalbą dalykų mokytojams planuojant darbą su spec.poreikių vaikais, juos konsultuodama;
• Pildo, tvarko logopedo dienyną, veda viso logopedinio darbo apskaitą. Palaiko ryšius su rajono PPT.


 

Į viršų