Juozas Vitkus–Kazimieraitis

---

Juozas Vitkus–Kazimieraitis

(1901-1946)

Juozas Vitkus–Kazimieraitis gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Ketūnų kaime. Ūkininkų Juozapo ir Marijonos šeimoje, tai buvo antrasis vaikas iš šešeto. Šeima sunkiai vertėsi.

1904 m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvyko į JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją.

1906 m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį, su vaikais — Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu – išvyko iš Lietuvos. Tačiau Londone Marijoną sulaikė dėl nesveikų akių, nes Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, sunkiai vertėsi, vaikus priėmė į prieglaudą, o iš ten jie išdalinti anglų šeimoms.

Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti ir po 9 mėnesių, 1907 m. visi parvažiavo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir pradėjo verstis prekyba.

1909-1913m. Juozas mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje, kur visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba.

1913 m. rudenį, pasimokęs vokiečių kalbos, įstojo į Mažeikių prekybos mokyklą. Čia taip pat mokėsi rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų. Baigė dvi klases, bet mokslus sustabdė karas.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915-1918 m. užsidarius mokykloms, mokėsi savarankiškai, mokė ūkininkų vaikus, taip pat išmoko groti smuiku.

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku.

1919 m. rudenį įstojo į Telšių gimnazijos IV klasę, o kitą vasarą, savarankiškai pasiruošęs, perėjo į VI klasę. Mokydamasis gimnazijoje dalyvavo ateitininkų veikloje, domėjosi Lietuvos politika.

1920 m. lapkritį, kovų su lenkais metu,  su būriu bendraklasių, savanoriu  įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1921 m. balandžio 6d. ją baigė. Nuo tada Juozo Vitkaus gyvenimas siejosi su kariuomene.

1924–1926 m. Juozas Vitkus sėmėsi žinių Kauno aukštesniuosiuose karo technikos kursuose, baigė statybos skyrių. Paskirtas į I-ąjį inžinierinį batalioną Kaune, Šančiuose vyr. leitenantu.

   1927 m. birželio 5 d. vedė pradinių klasių mokytoją Genovaitę Grybauskaitę, palaikiusią jį visuose gyvenimo darbuose ir sumanymuose. Buvo ištikimas, jautrus sutuoktinis ir pareigingas tėvas. Su žmona Genovaite susilaukė šešių sūnų ir dukters. 1928 m. vasario 15 d. Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus proga apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

1929-1934 m. gavęs Vyriausiojo štabo spaudos ir švietimo skyriaus stipendiją studijavo Briuselio aukštosios karo mokyklos inžinerijos skyriuje – Ecole Militaire section du Genie (Belgijos Karalystė). Įdomu pastebėti, jog pagal egzaminų rezultatus jis buvo antras po Belgijos karalystės princo Alberto.

Gyvendamas Briuselyje, kur prancūzų kalba studijavo karo inžinerijos mokslus, J.Vitkus savo mylimai žmonai kiekvieną savaitę parašydavo po keletą laiškų. Ištrauka parašyto žmonai, besilaukiančiai kūdikio, 1928 10 27 d.: „Mano brangioji ir mano meile, mano meile, mano Genutė vienu momentu turėjo tikro angelo vaizdą ir taip gražaus, kuris turbūt per visą amžių iš mano akių neišnyks. Tai buvo, kada aš atėjau Tavęs aplankyti po pietų dar prieš gimdymą… Tu atrodei tada tokia graži, mažutė su melsvai baltu chalatu ir veidu… Veidu angelo, spindinčiu begaline nekaltybe, skausmu ir meile. Tavo ašaros buvo briliantai, kurie dar labiau puošė Tavo veidelį ir taip jau spindintį kokiais tai ypatingai gražiais spinduliais. Tavo ašaros ir Tavo veido švytėjimas sukėlė manyje kažkokį maloniai skaudų jausmą. Įsitikinęs, kad moteris tada atgimsta visa nekaltybe, kaip kad pirmą krikšto dieną. Aš jaučiausi taip keistai, kad bijojau prie Tavęs net prisiliesti. Kad tavo skaistumo, tavo nekaltybės nesutepti ir kartu širdis plyšo matant Tavo ašaras. Tavo briliantus, kuriais turbūt ir buvo išperkamos viso pasaulio kaltės, kad atgimti nekaltybėje ir atnešti pasauliui ir mylimiems žmonėms dar vieną nekaltybės pilną sutvėrimą ir nešti skaisčios, šventos meilės spindulius pasauliui“.

 Šeimoje surinkti ir saugomi beveik visi laiškai, kuriuos rašė mylintis vyras savo žmonai, iš laiškų dvelkia meilė ir savo vaikams: sūnums Vytautui, Rimgaudui, Algimantui, Kastyčiui, Liudui, dukrelei Jūratei. Po vyro žūties likusi našlė savo šeimai – vaikams, marčioms, anūkams skleidė meilę, pasiaukojimą, ramybę, kilnumą, gėrį.

Pulkininkas leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis norėjo, kad jo vaikai išaugtų sąžiningais ir darbščiais žmonėmis. Jis prasitarė, jog nenorėtų, kad jo vaikai iškart turėtų gerą materialų gyvenimą, bet per vargus patys siektų mokslų. Šis lemtingas testamentas išsipildė visiems 6-iems jo vaikams.

 Juozui Vitkui žuvus, sovietinė valdžia atkeršijo J.Vitkaus šeimai, ištremdama smulkutę mokytoją, vieno suaugusio ir 5-ių nepilnamečių vaikų motiną, į Sibiro Irkutsko krašto Usoljės rajoną sunkiems darbams. Jiems nuolat buvo primenama, kad į Sibirą atvežti visam gyvenimui. Savo mažamečiams Genovaitė Vitkienė pasakodavo apie jų tėvelio gebėjimą groti smuiku, apie tai, kaip jis rinko senovės lietuvių karžygių dainas.